Gyveni ir mokais, right? Na tai štai, yra net 2 dalykai, kuriuos išmokau iš gyvenimo apie save.
1. Smalsumas. Tėvas pastoviai manęs klausinėja dalykų, jis viską nori žinot. Aš pastoviai jam nieko nesakau, nes nematau reikalo jam pasakot, kox jam skirtumas anyways. Ir neseniai jam (Bet sau) pasakiau tokią frazę: "Nu negalit tvardyt savo jausmų?" (By "Jausmų" turėjau omeny "smalsumo"). Ir tada suvokiau. Aš tai smalsus klasėj. Aš visų visko klausinėju ir noriu žinot, ir niex man nieko nepasakoja, ir dėl to aš parinuos, ir bl, aš tai smalsus. Dabar jūs galėjot pagalvot, kad aš supratau, kaip tėvas jaučias, ir dėl to aš jam nuo šiol pasakosiu visokius dalykus. Bet ne. Instead, aš suvokiau, kad kai aš sakydavau jam tvardyt smalsumą (Jo, ir anxčiau taip sakydavau, tiesiog dabar kažkaip pajutau tai), aš tikrai būdavau įsitikinęs, kad tai įmanoma, ir dabar, aš esu visiškai tikras, kad tai įmanoma. Taigi nuo šiol SK meta smalsumą. Man nereik nieko nežinot, todėl nieko ir neklausinėsiu. Tai tik kvailas jausmas, o aš jausmus galiu valdyt.
2. Principai. Visi žinot, kad mano gyvenimą valdo principai, right? Jei ne, tai sužinokit.
Šiandien lietuvių mokytoja buvo ištaisius testus, ir visiem sakė rezultatus. Kai priėjo mane, ji pažiūrėjus pasakė, "Ai, čia su tavim yra tokių keblių klausimų, kur reix svarstyt, ar užskaityt arne... Ai, va, pažiūrėk kas pas tave yra". Aš priėjau, ir iškart pamačiau. paskutinė užduotis. Testas. Atsakymų raides reikėjo surašytio į lentelę. O aš tik apibraukiau. Visi teisingi, būtų keturiais taškais daugiau, o dabar neaišku kaip ten bus, ryt sužinosiu. Bet esmė tame, kad grįžęs į suolą aš pasakiau frazę "Kvaili principai". Ir suvokiau. Prisiminiau kaip kalbėjau su cocaine_nose. Ji pasakė labai protinga frazę, tuoj pabandysiu in history surast.. Radau. Taigi, vyko ginčas, aš jai band\iau išaiškint kodėl neįsidedu jos į friend list, o ji buvo už tai, akd įsidėčiau. Ir vat, pasakė frazę, kurios nepamiršau dar iki šiol.

strange kid: Bet pas mane tai net kaip žiūriu teliką reguliuoja principai
cocaine_nose: Telikas vienas dalykas, o įdomių ir gero linkinčių žmonių ignoravimas dėl nereikšmingos detalės tai jau kas kita.

labai protinga. Ir taigi, kai pasakiau tą frazę suole, prisiminiau šitą situaciją, ir suvokiau. Ir pakeičiau principus. Nuo šiol, jei mano principai turės blogą įtaką kitiems žmonėms, neskaitant šeimos narių (Nes I don't care bout them), tose situacijose principai nustos galiot. Štai kaip viską ištaisiau. :D Puikumėlis.

Taigi. Gyveni ir mokais.
Iki šiol visuose žmonėse matydavau save. Ar tai dalį savęs, ar tai lygiai tokį patį žmogų, tik truputį kitokį. Na, jau radau savo charakterio žmogų. Tai Liudas Vasaris iš "Altorių šėšėly". Vat lygiai mano charakteris, visiškai, aš tixliai įsivaizduoju save visose tose situacijose, visiškai pilnai suprantu jį, kodėl jis taip ar taip elgiasi, matau tokias pat situacijas ir iš mano gyvenimo, žodžiu, jei būčiau gyvenęs tais laikais, būčiau atsidūręs jo padėty. Man ypač patiko ta vieta, kur jis pirmą kart sutiko Katedros Nepažįstamąją (lyg tais taip ji vadinas). Kai autorius prieš tai, kai Liudas pajuto artėjantį susitikimą, parašė "Jis gyveno vaikystės pasaką". Bliamba, dammit. Suteikė vilčių. Vilčių, kad Inga iš tiesų egzistuoja. Gal ir aš kada nors staiga pajausiu, jog greit ją sutiksiu. Bliamba.. Nerealu...

O aš visiškai atvirai pasakau. Man labiausiai patiko UK daina. Kalbėkit ką norėję, tox jau aš esu.