keistas_vaikis (![[info]](http://p-stat.livejournal.com/img/userinfo.gif){kind=small} keistas_vaikis) wrote,@ 2007-08-30 07:30:00 |
|
LiveJournal auto-post
Gyveni ir mokais, right? Na tai štai, yra net 2 dalykai, kuriuos išmokau iš gyvenimo apie save.
1. Smalsumas. Tėvas pastoviai manęs klausinėja dalykų, jis viską nori žinot. Aš pastoviai jam nieko nesakau, nes nematau reikalo jam pasakot, kox jam skirtumas anyways. Ir neseniai jam (Bet sau) pasakiau tokią frazę: "O kas, jei prižadėčiau niekam nesakyt, kad tu su manim kalbėjai?" Ir staiga. Bleeet... Dabar viskas aišku. Tai aišku, kad aš negalėsiu susilaikyti. Aišku, kad kai tik dievas su manim prabils, tai bus tokia sensation, ir privalėsiu visiem papasakot. Nenorėčiau su tokia sąlyga kalbėtis su juo. Ir taigi taigi, tuomet viską supratau. Alright, tiek to. Bent jau žinau, kad aš kaltas.
2. Gedas pasakė, kad buvo kažkokiam filme, kurį turėčiau pažiūrėt. God's voice is too powerful for a human to hear. Taigi, žmonių labui, nenorėdamas mūsų žudyt, jis nekalba. Perfect! Irgi makes sense.
Supatau apie Heaven ir Hell. Gi, cha, it ain't as bad as it seems! Žmonės kvailai suvokia pragarą. Check this out.
Mes mirštam. Ir kas nutinka? Mūsų SIELA keliauja į Hell arba Heaven! SIELA, not the body! Štai kodėl tos kančios nebus fizinės! Mes pragare nejusime jokių skausmų, mūsų nedurstys ir nedegins! Tiesiog kažkas kvailai interpretavo tą amžiną kentėjimą, ir nuo to laiko šis vaizdas paplitęs visų sąmonėse.
Siela. Kaip gali kentėt siela? Siela gi asocijuojas su jausmais, ain't that right?? Taigi! Mąsčiau apie tai ilgai, bet long story short -
Po mirties mes patexim į pragarą arba rojų. Pragare mes visą amžinybę išgyvensim visokias situacijas, susijusias su visu mūsų gyvenimu. Ir kentėsim all the emotional sufferings. O štai patekę į heaven.. Can anything be more perfect than all the pleasant feelings our soul can feel! Įsivaizduokit visas geras emocijas, kurias mes gyvensim VISĄ AMŽINYBĘ! OMG! Meilė be skausmo! OH MY GOD! AAAAAAAAA, noriu į rojų!!!!!!
Woops, lost control for a minute there. Taigi štaigi. Baigta. Išaiškinau. Išvada: emociniai skausmai ain't that bad as physical ones. O štai emocinis gėris yra much better than fizinis. Mano nuomone. Taigi. Net, jei dabar žinau, kad pakliūvus į pragarą nebus taip jau blogai, užtat kaip AŠ NORIU PATEKT Į ROJŲ!
Be to mąstant kažkaip pasimečiau. Kodėl aš nešioju rožančių, kartais apsilankau bažnyčioj, ir šenkuos su dievu jei tikiu Taryba??? Nu ne, nu, it ain't the same! Dievas ir Taryba yra visiškai skirtingi dalykai! Tai nežinau... Dabar, kai suprantu kodėl dievas nekalba, kažkaip viskas labiau makes sense, ir, hmm, gal jis exists afterall. Nežinau, whatever. Išsiaiškinsiu viską vėliau. Got all the time in the world. Ar aš minėjau, kad niekad nemirsiu? :D
Domanto gimtadienis. O vakar Marijos. Kodėl niekad anxčiau šito nepastebėdavau???
Weee, feeling oh so great!
Gyveni ir mokais, right? Na tai štai, yra net 2 dalykai, kuriuos išmokau iš gyvenimo apie save.
1. Smalsumas. Tėvas pastoviai manęs klausinėja dalykų, jis viską nori žinot. Aš pastoviai jam nieko nesakau, nes nematau reikalo jam pasakot, kox jam skirtumas anyways. Ir neseniai jam (Bet sau) pasakiau tokią frazę: "O kas, jei prižadėčiau niekam nesakyt, kad tu su manim kalbėjai?" Ir staiga. Bleeet... Dabar viskas aišku. Tai aišku, kad aš negalėsiu susilaikyti. Aišku, kad kai tik dievas su manim prabils, tai bus tokia sensation, ir privalėsiu visiem papasakot. Nenorėčiau su tokia sąlyga kalbėtis su juo. Ir taigi taigi, tuomet viską supratau. Alright, tiek to. Bent jau žinau, kad aš kaltas.
2. Gedas pasakė, kad buvo kažkokiam filme, kurį turėčiau pažiūrėt. God's voice is too powerful for a human to hear. Taigi, žmonių labui, nenorėdamas mūsų žudyt, jis nekalba. Perfect! Irgi makes sense.
Supatau apie Heaven ir Hell. Gi, cha, it ain't as bad as it seems! Žmonės kvailai suvokia pragarą. Check this out.
Mes mirštam. Ir kas nutinka? Mūsų SIELA keliauja į Hell arba Heaven! SIELA, not the body! Štai kodėl tos kančios nebus fizinės! Mes pragare nejusime jokių skausmų, mūsų nedurstys ir nedegins! Tiesiog kažkas kvailai interpretavo tą amžiną kentėjimą, ir nuo to laiko šis vaizdas paplitęs visų sąmonėse.
Siela. Kaip gali kentėt siela? Siela gi asocijuojas su jausmais, ain't that right?? Taigi! Mąsčiau apie tai ilgai, bet long story short -
Po mirties mes patexim į pragarą arba rojų. Pragare mes visą amžinybę išgyvensim visokias situacijas, susijusias su visu mūsų gyvenimu. Ir kentėsim all the emotional sufferings. O štai patekę į heaven.. Can anything be more perfect than all the pleasant feelings our soul can feel! Įsivaizduokit visas geras emocijas, kurias mes gyvensim VISĄ AMŽINYBĘ! OMG! Meilė be skausmo! OH MY GOD! AAAAAAAAA, noriu į rojų!!!!!!
Woops, lost control for a minute there. Taigi štaigi. Baigta. Išaiškinau. Išvada: emociniai skausmai ain't that bad as physical ones. O štai emocinis gėris yra much better than fizinis. Mano nuomone. Taigi. Net, jei dabar žinau, kad pakliūvus į pragarą nebus taip jau blogai, užtat kaip AŠ NORIU PATEKT Į ROJŲ!
Be to mąstant kažkaip pasimečiau. Kodėl aš nešioju rožančių, kartais apsilankau bažnyčioj, ir šenkuos su dievu jei tikiu Taryba??? Nu ne, nu, it ain't the same! Dievas ir Taryba yra visiškai skirtingi dalykai! Tai nežinau... Dabar, kai suprantu kodėl dievas nekalba, kažkaip viskas labiau makes sense, ir, hmm, gal jis exists afterall. Nežinau, whatever. Išsiaiškinsiu viską vėliau. Got all the time in the world. Ar aš minėjau, kad niekad nemirsiu? :D
Domanto gimtadienis. O vakar Marijos. Kodėl niekad anxčiau šito nepastebėdavau???
Weee, feeling oh so great!
